— Erkės gelsvai žalios arba pilkšvos, smulkios (apie 0,3 mm ilgio). Suaugusios erkės ir jų lervos gyvena ir maitinasi ant tujų žvyniškų spyglių, čiulpdamos sultis. Čiulpimo vietose atsiranda gelsvos taško pavidalo mozaikiškos dėmelės. Jei pakenkta daug, spygliai gelsta, o vėliau ruduoja, erkės juos apraizgo plonu voratinkliuku. Labiausiai nukenčia atvirose, sausose vietose augančios tujos, nes erkės mėgsta sausą ir šiltą orą.
— Šakučių džiūvimą sukelia tujinė kabatina (Kabatina thujae Schneider and Arx). Šis grybas sukelia tujų, puskiparisių ir kiparisų šakučių džiūvimą, bet labiausiai nukenčia vakarinės tujos (Thuja occidentalis). Jauni augaliukai gali likti visai pliki (be šakučių), o senesnių – gelsta ir ruduoja šakutės nuo viršūnių. Didesni augalai nuo šios ligos žūsta retai, bet jų dekoratyvumas labai nukenčia . Panašiai atrodo apšalę arba per tankiai vienas prie kito susodinti augalai, kai jiems trūksta šviesos. Tačiau ant tokių, nuo nepalankių augimo sąlygų nudžiūvusių šakučių nebūna grybo vaisiakūnių.
— Fitoftorozės sukėlėjai – Phytophthora genties grybai. Kelios fitoftora genties grybų rūšys gana sparčiai plinta ir yra pavojingos ir kai kurių rūšių lapuočiams, ir daugeliui spygliuočių medžių bei krūmų.
Dalis visai jaunų augaliukų gana greitai nuo šios ligos žūva, o didesni ir senesni medžiai ima blogiau augti, jų šakutės ruduoja (pirmiausia esančios arčiau pagrindo). Dažnai džiūsta ne visa šakutė tolygiai, o pradeda ruduoti vienas kuris jos kraštas.