Kaip ir kodėl katės murkia, visiškai nėra žinoma. Tačiau yra keletą moksliškai pagrįstų teorijų. Manoma, kad murkimą sukelia ritmiški impulsai katės gerklose. Murkimo aparatą sudaro smulkūs kauleliai, esantys tarp kaukolės ir liežuvio, vadinami poliežuviu. Kai katė murkia, balso stygos vibruoja ir sukelia rezonansą poliežuvyje. Bet kuri katė gali murkti tiek įkvepiant, tiek iškvepiant. Didelių kačių (tigrai, liūtai, leopardai) poliežuvis apdengtas kremzle iki pat kaukolės, todėl gali tik riaumuoti. Tačiau iš tikrųjų riaumoti gali tik liūtai, kitos didelės katės tik pastūgauti, niurgzti, šnypšti, bet ne murkti. Manoma, kad kačiukai murkia savo motinai, jog jiems gera. Jie beveik visada murkia maitinimosi metu - juk vienu metu žįsti pieną ir kniaukti neįmanoma, tačiau murkti gali kiek patinka. Tuo metu ir katės motinos murkia, ramindamos kačiuką arba jį skatindama. Paaugę kačiukai gali murkti susitikę su kitomis katėmis, tokiu būdu demonstruodami draugiškus ketinimus. Dominuojantis katinas murkia, kad parodytų, jog nesiruošia pulti. Kartais katės murkia, net kai bijo arba būna užpultos, tuo stengiasi parodyti, kad jos silpnos, kad jų negalima skriausti. Taip pat murkia sergančios, traumuotos katės, kad save nuramintų. Neretai tylus murkimas reiškia reikalavimą, o garsus - padėką už kažką. Kai katė murkia, praktiškai neįmanoma išgirsti jos plaučių ir širdies plakimo. Įdomu, tačiau dauguma kačių nustoja murkti, kai mato ar girdi tekantį iš krano vandenį. Dėl to veterinarai atsuka kraną, kad galėtų paklausyti katės plaučius ar širdį. Ir žinoma, katės dažniausiai murkia, kai yra laimingos, patenkintos gyvenimu ir dėkingos, pvz., už tai, kad mylimas šeimininkas paglostė. O dar žino, kad jeigu pamurkia, šeimininkas daznai atiduoda viską, ko tik ji pageidauja.